Stiklakūnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Stiklakūnis (lot. corpus vitreum) – skaidri, bespalvė, drebučių konsistencijos masė, praleidžianti į akį patenkančius šviesos spindulius ir laikanti akies obuolio vidinius apvakalus. Tai didžiausia akies obuolio dalis. Stiklakūnį dengia skaidri plėvelė (membrana vitrea), kuri jį jungia su tinklaine. Stiklakūnio viduriu iki regos nervo disko nusitęsia kanalas, kuriame embrioniniu metu yra kraujagyslės, vėliau jos atrofuojasi. Patį stiklakūnį sudaro plonos skaidrios skaidulos, kurios yra tarp savęs susipynusios. Tarpus tarp tų skaidulų užpildo skaidrus skystis vitreinas ir hialuro rūgštis. Subrendusioje akyje stiklakūnis nei nervų, nei kraujagyslių neturi.

[taisyti] Stiklakūnio patologija

• Stiklakūnio padrumstėjimas (lot. offuscatio corporis vitrei).
• Stiklakūnio kraujosruvos (lot. haemophthalmus).
• Skraidančios muselės (lot. muscae volitantes).
• Stiklakūnio suskystėjimas (lot. synchysis corporis vitrei).
• Atšokęs stiklakūnis (lot. oblatio corporis vitrei).

[taisyti] Nuorodos

• Stiklakūnis