Socialinė stratifikacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Socialinė stratifikacija yra sociologijos sąvoka, naudojama apibūdinti hierarchinį visuomenės, susidedančios iš socialinių klasių, kastų ir stratų (sluoksnių), pobūdį.
Socialinės stratifikacijos idėja remiasi prielaida, kad visuomenės (visos arba tik tam tikro tipo) yra sudarytos iš hierarchinių sluoksnių, kuriuos galima nustatyti pagal tam tikrus kriterijus ir analizuoti.
Sociologijos istorijoje socialiniai sluoksniai nagrinėti įvairiais aspektais, pvz., socialinio mobilumo tarp socialinių sluoksnių galimybės.
Paskutinis stambus stratifikacinės sistemos tipas žmonių visuomenėse yra klasių sistema. Plačiausias yra klasių skirstymas į aukštutinę klasę, vidurinę klasę ir darbo klasę. Skirtingai nuo kitų sistemų, išskyrus pirmykštes bendruomenes, klasių sistemoje randame didesnį socialinį mobilumą ir į pasiekimus orientuotą padėtį.[1]
Skirtingos sociologijos teorijas gana skirtingai vertina socialinės stratifikacijos fenomeną. Marksizmo teorijoje klasės siejamos santykiu su gamyba. M.Vėberis sukūrė svarbią alternatyvą marksistinei klasių teorijai, klasę apibrėždamas ne santykiu su gamyba, bet per bendrų rinkos pozicijų pasidalijimą, vedantį į gyvenimo šansų (life-chances) pasidalijimą.
[taisyti] Išnašos
- ↑ Harold R. Kerbo.- Sociology – Social Structure and Social Conflict., p.237. ISBN 0-02-362741-7
