Smiltainis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Smiltainis – nuosėdinės kilmės uoliena, sudaryta iš smėlio dydžio mineralų ar kitų uolienų nuolaužų dalelių ir sucementuotu įvairių cementu. Dažniausiai smiltainis sudarytas iš kvarco ir feldšpato mineralų (šie mineralai labiausiai paplitę Žemėje). Smiltainio spalva labai įvairi, priklauso nuo mineralinės sudėties.

Kai kurios smiltainio rūšys labai atsparios dūlėjimui. Atsparumas ir smiltainio kietumas priklauso nuo mineralinės sudėties, smėlio dalelių apzulinimo laipsnio, smiltainio tekstūros. Tokie smiltainiai naudojami statybose, o kai kurie kaip galąstuvas.

Smiltainis – klastinė uoliena susidariusi iš aukščiau susidariusių uolienų dalelių ir cemento. Smėlio dalelės gali būti vieno mineralo. Toks smiltainis yra monomineralinis. Jei kvarco kiekis viršija 90% jis vadinamas kvarciniu.

Cementas dažniausiai būna trijų tipų:

• kalcitinis
• molio
• silikatinis

Kiekvieno smiltainio susidarymui būdingos dvi stadijos. Pirmoji – sedimentacinė – kai susiklosto smėlis. Smėlis gali nusėsti upės, ežero dugne, jį gali supustyti vėjas dykumoje ar kitaip. Sedimentacijos stadijoje susidaro smiltainiui būdinga tekstūra. Antroji stadija – cementacinė. Joje į smėlyje likusias poras pradeda skverbtis mineralinės nuosėdos ir sucementuoja smėlį. Sedimentacinės sąlygos yra pagrindinis veiksnys, formuojantis smiltainio savybes. Išskiriamos šios smiltainio susidarymo sąlygos:

• Sausumos
  • upės
  • išnašų kūgio
  • ledyninės nuoplovos
  • ežerų
  • dykumų
• Jūrinės
  • deltos
  • papludimio
  • nerijos
  • audrų suklostytos nuogulos
  • turbididų