Pranciškus Smuglevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Panciškus Smuglevičius (lenk.: Franciszek Smuglewicz) (1745-1807) - įžymiausias klasicizmo dailininkas Lietuvoje. Didžiąją dailininko kūrybos dalį sudaro religinė tapyba Senojo ir Naujojo testamentų siužetais, šventųjų paveikslai, taip pat istorinio, mitologinio, alegorinio ir portretinio žanro kūriniai. Be to jis savo darbuose įamžino Vilniaus architektūros paminklus, svarbiausius LDK istorijos įvykius, kasdieninio žmonių gyvenimo, buities scenas.

Gimė 1745 m. sausio 6 dieną Varšuvoje, iš Žemaitijos kilusio tapytojo Luko Smuglevičiaus (1709-1780) šeimoje. Dailės amato mokėsi pas tėvą, bei tapytojo Simono Čechavičiaus (1689-1775) dirbtuvėje. Nuo 1763 m. studijavo Romoje. Bendraudavo su švietėjiško klasicizmo teoretiku Johanu Joakimu Vinkelmanu ir kitomis įžymybėmis. Romoje P. Smuglevičius susiformavo ir išgarsėjo kaip vienas pirmųjų XVIII a. klasicizmo stiliaus kūrėjų Europoje.

Nuo 1795 m. iki mirties 1807 m. P. Smuglevičius gyveno Vilniuje. 1797-1807 vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus universitete.

[taisyti] Kūryba

Persijos pasiuntiniai pas Etiopijos karalių. Apie 1785 m. (Lietuvos dailės muziejus, Vilnius).

Skitijos pasiuntiniai pas Darijų. Apie 1785 m. (Lietuvos dailės muziejus, Vilnius).

Prozorų šeimos portretas. 1789 m. (Nacionalinis muzejus, Varšuva).

Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje. 1797 m. (Nacionalinis muziejus, Poznanė).

[taisyti] Nuorodos

• Pranciškus Smuglevičius. Vilniaus paveikslų galerijos nuolatinė ekspozicija. 5 salė