Paleolitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Paleolitas (gr. παλαιός ir λίθος – senasis ir akmuo) arba Senasis akmens amžius yra seniausias akmens amžiaus technologijos vystymosi periodas. Tai laikotarpis nuo pirmųjų įrankių gaminimosi pradžios maždaug prieš 3 - 2,5 mln metų iki 10 tūkst. pr. m. e., kai pirmykščiai žmonės gyveno versdamiesi medžiokle ir rinkimu, metalai dar nebuvo naudojami, o įrankiai ir ginklai daromi iš akmens, medžio arba (vėlesniais laikais) medžiojamų gyvūnų kaulų.

Paleolitas, kaip ir akmens amžius, skirstomas į tris laikotarpius: ankstyvąjį, vidurinįjį ir vėlyvąjį.

Turinys 1 Žmonijos pradžios istorija 1.1 Ankstyvasis paleolitas: žmonijos pradžia 1.2 Vidurinysis paleolitas: neandartaliečiai ir homo sapiens 1.3 Vėlyvasis paleolitas: ledynmetis

[taisyti] Žmonijos pradžios istorija

[taisyti] Ankstyvasis paleolitas: žmonijos pradžia

Tašką, kada žmogaus rūšies vystymasis tampa nebe tik biologijos, bet ir istorijos objektu, įprasta sieti su pirmaisiais pasigamintais įrankiais. Taigi tenka grįžti apie 3–2,5 mln metų į Afriką, kada australopitekas jau naudojosi iš akmens pasigamintais įrankiais, taip tapdamas Homo habilis, „sumaniuoju žmogumi“. Seniausis žinomas artefaktas (Pietų Afrika), kurį linkstama laikyti meno užuomazgų įrodymu, taip pat kildinamas iš tų pačių laikų.

Maždaug tarp 2–1 mln metų pr. m. e. išsivystė Homo erectus, „stačiasis žmogus“, iš savo primtakų išsiskyręs ne tik tiesia laikysena, bet ir didesniu kaukolės tūriu. Tai pirmasis hominidas, iškėlęs koją iš Afrikos. Prieš maždaug 1,6 mln metų jis pasiekė Europą, išplito po visą Euraziją. Lumbako saloje (netoli Balio salos) rasti mažiausiai 800 tūkst. metų senumo akmeniniai įrankiai liudija ne tik gana ankstyvą homo erectus pasirodymą Indonezijoje, bet ir pirmąsias keliones jūra. Prieš 1,2 mln metų išmokta gamintis dviašmenius kirvius. Apie 400 tūkst. pr. m. e. įvaldyta ugnis, o dar 100 tūkst. metų vėlesniais laikais randami ankstyviausi medžioklės pėdsakai.

[taisyti] Vidurinysis paleolitas: neandartaliečiai ir homo sapiens

Prieš maždaug 200 tūkst. metų išsivystė neandartaliečiai. Ši protinga ir, priešingai anksčiau manyta, "humaniška" hominidų rūšis ilgai dominavo Europoje ir Vakarų Azijoje (iki dabartinės Uzbekijos). Jie stipriai ištobulino savo pirmtakų, homo erectus, titnago skaldymo techniką ir jau mokėjo gamintis įrankius, kombinuodami medį ir akmenį. Archeologiniai radiniai liudija ir apie turėtą nemažą praktinių medicinos žinių bagažą. Mirusius ar žuvusius laidodavo ir su įkapėmis, galvodami apie pomirtinį gyvenimą.

100 tūkst. m. pr. m. e. išsivystė Homo sapiens, mūsų tiesioginiai protėviai. Iš to laiko kildinamos ir ankstyviausios žinomos laidojimo vietos (Izraelis), kas savaime liudija apie atsirandantį sugebėjimą suvokti mirtį ir pomirtinį gyvenimą.

Vėstant orams neandartaliečiai patraukė labiau į pietus (Vidurinieji ir Artimieji Rytai), kur sutiko iš Afrikos išėjusius žmones. Bent porą dešimčių tūkstančių metų abi rūšys gyveno greta, iki išnyko paskutiniai neandartaliečiai (31-29 tūkst. m. pr. m. e.). Išnykimo priežastys iki šiol lieka diskusijų objektu.

[taisyti] Vėlyvasis paleolitas: ledynmetis

Vėlyvasis paleolitas yra „moderniausias“ ir trumpiausias akmens amžiaus laikotarpis, trukęs nuo 40 (ar 35) tūkst. iki 10 tūkst. m. p. e. Jame archeologai išskiria tokią archeologinių kultūrų kaitą: Mosterio (Mousterian) – Perigordijo (Perigordian) – Orinjako (Aurignacian) – Solutrėjaus (Solutrean) – Magdeleninė (Magdalenian). Tai paskutiniojo ledynmečio Žemėje laikas. Atvėsus klimatui, Šiaurei būdinga gyvūnija atsitraukė iki maždaug Pietų Europos. To meto klajokliai žmonės, vertęsi medžiokle ir rinkimu, paliko savo kultūrų, kartais vadinamų „šiaurės elnių civilizacija“, pėdsakus. Pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje rasti urvų ir uolų piešiniai stebina aukštu technikos lygiu. Gyvūnų ir žmonių figūros bei abstraktaus meno pavyzdžiai iki šiol kelia diskusijas dėl savo paskirties. Populiarus buvo ir dekoratyvinis menas. Naujas žmonijos išradimas – svaidoma ietis, skirta medžioklei, būdavo puošiama gyvūnų figūrų drožiniais. Kiti vėlyvojo paleolito radiniai, būdingi Europai, Sibirui ir Vidurinei Azijai, yra taip vadinamos veneros – moters figūros skulptūrėlės. Jos greičiausiai susijusios su religiniu paleolito žmonių gyvenimu ir, kaip manoma, yra vėlyvesnio, neolitinio Deivės Motinos kulto užuomazga.

Vėlyvojo paleolito žmonės gyveno gana laisvą gyvenimą. Nustatyta, kad gyvybiniams poreikiams patenkinti jie vidutiniškai sugaišdavo po keturias valandas per dieną. Maitinosi daugiausiai moterų surinktais augalais – mėsa tesudarė 20 proc. raciono. Taigi visuomenės santvarka buvo matriarchalinė. Atlikti tyrimai parodė, kad, priešingai nei manyta anksčiau, žmonių sveikata, gyvenimo įvairovė ir kokybė tais laikais apskritai buvo didesnė nei įsisavinus žemdirbystę ir gyvulininkystę.

Paleolito pabaiga siejama su ledynmečio pabaiga apie (10 tūkst. pr m. e.), kai klimato pokyčiai privertė žmones keisti gyvenimo būdą.