Nobelio ekonomikos premija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nobelio ekonomikos premija – Nobelio premijos nominacija, prestižiškiausias ir garbingiausias pasaulyje apdovanojimas už nuopelnus ekonomikos mokslui. Tai labai didelės pagarbos ženklas. Jį kasmet įteikia Švedijos karališkoji mokslų akademija. Apdovanojimą sudaro auksinis medalis, diplomas bei piniginė premija, kuri paskutiniaisiais metais yra lygi 10 milijonų Švedijos kronų (apie 1 milijonas eurų arba 1,3 milijono JAV dolerių).
Premija teikiama nuo 1969 metų.
Premija ekonomikos srityje nebuvo Alfredo Nobelio testamento dalis, tačiau 1969 metais Nobelio Fondas, gavęs Švedijos Banko paramą, įtraukė ir šį apdovanojimą šalia penkių, jau seniai teikiamų apdovanojimų sąrašo.
Apdovanojimo nugalėtojas paskelbiamas iš anksčiau atrinktų nominantų. Jis paskelbiamas po Apdovanojimo Komiteto, Akademijos socialinių mokslų tarybos pasirinkimų bei visos Akademijos slapto balsavimo. Laureatas paskelbiamas kiekvieną spalį, o apdovanojimas įteikiamas Stokholme gruodžio 10 dieną.
Turinys |
[taisyti] Laureato nustatymo tvarka
Kandidatų bei laureatų atrinkimu yra atsakingas Ekonomikos Premijos Komitetas. Kiekvienais metais mokslininkams, Nobelio Akademijos nariams įvairių universitetų profesoriams daugybėje pasaulio šalių išsiunčiama tūkstančiai laiškų su prašymais nurodyti pretendentus Ekonomikos premijai gauti. Laiškai siunčiami:
- Mokslų Akademijos nariams Švedijoje bei kitose užsienio šalyse;
- Komiteto, atsakingo už Alfredo Nobelio Atminimo Premiją Ekonomikos Moksle, nariams;
- Ekonomikos premijos laureatams;
- Bent šešiems universitetams ar koledžams Mokslų Akademijos atrinktiems tais metais;
- Kitiems mokslininkams, kurie Akademijos nuomone gali teikti savo kandidatūras.
Speciali ekspertų komanda ir laureatų atrinkimo komitetas, išnagrinėję susidariusį sąrašą, Akademijai pateikia rekomendacijas. Savo ruožtu Akademija balsuoja dėl lemiamo laureatų sąrašo. Rezultatai skelbiami iš karto po balsavimo kiekvienų metų spalio viduryje.
[taisyti] Istorija
Ekonomikos Premija nebuvo originaliojo Alfredo Nobelio testamento teksto dalimi, tačiau 1968 metais trijų šimtų metų jubiliejų šventęs Švedijos Bankas nutarė inicijuoti naujos premijos atsiradimą. Premija, oficialiai pavadinta The Central Bank of Sweden Prize in Economic Sciences in Memory of Alfred Nobel, pirmą kartą įteikta 1969 metais.
[taisyti] Čikagos mokykla
Nuo 1969 metų, kai jungtinė (dviems asmenims) premija buvo įtekta Norvegijos ir Nyderlandų ekonomistams Ragnarui Frischui ir Janui Tinbergenui, premiją daugiausiai laimėjo JAV ekonomistai, kurių daugumą sudarė Čikagos mokyklos atstovai. Tačiau ją yra laimėjęs ir daugeliui Čikagos mokyklos teiginių oponuojantis Jozefas Stiglicas.
[taisyti] Principai
Premijos įteikimo principai, taisyklės ir eiga yra nustatyti pagal kitas jau daugelį metų gyvavusias originalias Nobelio premijas, – t.y. fizikos, chemijos, fiziologijos ir medicinos, literatūros bei taikos. Premija skiriama ne „išsiskiriantiems asmenims“, o asmenims dėl jų išsiskiriančių pasiekimų tam tikrose srityse. Statutas nustato, kad „premija kasmet bus skiriama asmeniui už darbus ekonomikos mokslui pagal nuostatas, išreikštas Alfredo Nobelio 1895 metų lapkričio 27 dienos testamente“.
| Metai | Autorius | Šalis | Nuopelnas |
|---|---|---|---|
| 1969 m. | Ragnar Frisch (1895–1973), Jan Tinbergen (1903–1994) |
 Norvegija, Nyderlandai |
už taikomųjų dinaminių modelių sukūrimą ekonominiams procesams tirti. |
| 1970 m. | Paul A. Samuelson (1915–) |  JAV |
už mokslinę veiklą, kuria jis sukūrė statinę ir dinaminę ekonomikos teoriją ir aktyviai prisidėjo keliant analizės lygį ekonomikos moksle. |
| 1971 m. | Simon Kuznets (1901–1985) | JAV |
už empirines ekonominio augimo interpretacijas |
| 1972 m. | John R. Hicks (1904–1989), Kenneth J. Arrow (1921–) |
 Jungtinė Karalystė, JAV |
už indėlį į bendrojo ekonominio balanso teorijos ir gerovės teorijos kūrime |
| 1973 m. | Wassily Leontief (1906–1999) | JAV |
už indėlį į resursų paskirstymo optimizavimo teoriją |
| 1974 m. | Gunnar Myrdal (1898–1987), Friedrich August von Hayek (1899–1992) |
 Švedija, Jungtinė Karalystė |
|
| 1975 m. | Leonid Vitaliyevich Kantorovich (1912–1986), Tjalling C. Koopmans (1910–1985) |
 TSRS, JAV |
už indėlį į resursų paskirstymo optimizavimo teoriją |
| 1976 m. | Milton Friedman (1912–2006) | JAV |
|
| 1977 m. | Bertil Ohlin (1899–1979), James E. Meade (1907–1995) |
Švedija, Jungtinė Karalystė |
|
| 1978 m. | Herbert A. Simon (1916–2001) | JAV |
|
| 1979 m. | Theodore W. Schultz (1902–1998), Arthur Lewis (1915–1991) |
JAV, Jungtinė Karalystė |
|
| 1980 m. | Lawrence R. Klein (1920–) | JAV |
|
| 1981 m. | James Tobin (1918–2002) | JAV |
|
| 1982 m. | George J. Stigler (1911–1991) | JAV |
|
| 1983 m. | Gerard Debreu (1921–2004) | JAV |
|
| 1984 m. | Richard Stone (1913–1991) | Jungtinė Karalystė |
|
| 1985 m. | Franco Modigliani (1918–2003) | JAV |
|
| 1986 m. | James M. Buchanan Jr. (1919–) | JAV |
|
| 1987 m. | Robert M. Solow (1924–) | JAV |
|
| 1988 m. | Maurice Allais (1911–) |  Prancūzija |
|
| 1989 m. | Trygve Haavelmo (1911–1999) | Norvegija |
|
| 1990 m. | Harry M. Markowitz (1927–), Merton H. Miller (1923–2000), William F. Sharpe (1934–) |
JAV |
|
| 1991 m. | Ronald H. Coase (1910–) | Jungtinė Karalystė |
|
| 1992 m. | Gary S. Becker (1930–) | JAV |
|
| 1993 m. | Robert W. Fogel (1926–), Douglass C. North (1920–) |
JAV |
|
| 1994 m. | John C. Harsanyi (1920–2000), John F. Nash Jr. (1928–), Reinhard Selten (1930–) |
JAV, JAV, Vokietija |
|
| 1995 m. | Robert E. Lucas Jr. (1937–) | JAV |
|
| 1996 m. | James A. Mirrlees (1936–), William Vickrey (1914–1996) |
Jungtinė Karalystė, JAV |
|
| 1997 m. | Robert C. Merton (1944–), Myron S. Scholes (1941–) |
JAV |
|
| 1998 m. | Amartya Sen (1933–) |  Indija |
|
| 1999 m. | Robert A. Mundell (1932–) |  Kanada |
už pinigų ir fiskalinės politikos skirtinguose valiutos kursuose analizę ir optimalios valiutos srities analizę. |
| 2000 m. | James J. Heckman (1944–), Daniel L. McFadden (1937–) |
JAV |
|
| 2001 m. | George Akerlof (1940–), Michael Spence (1943–), Joseph Stiglitz (1943–) |
JAV |
|
| 2002 m. | Daniel Kahneman (1934–), Vernon L. Smith (1927–) |
JAV ir  Izraelis, JAV |
|
| 2003 m. | Robert F. Engle III (1942–), Clive W.J. Granger (1934–) |
JAV, Jungtinė Karalystė |
|
| 2004 m. | Finn E. Kydland (1943–), Edward C. Prescott (1940–) |
Norvegija, JAV |
už indėlį į dinaminę makroekonomiką: laiko derinimą ekonomikos politikoje ir ekonominio ciklo varomąsias jėgas. |
| 2005 m. | Robert J. Aumann (1930–), Thomas C. Schelling (1921–) |
Izraelis ir JAV, JAV |
už išplėstą konflikto ir bendradarbiavimo supratimą žaidimų teorijos analizėje. |
| 2006 m. | Edmund S. Phelps (1933–) | JAV |
už trumpalaikių tarptautinių kompromisų makroekonomikos politikoje analizę. |
| 2007 m. | Leonid Hurwicz, Eric Maskin, Roger Myerson | JAV |
už tai, kad padėjo optimalaus mechanizmo projektavimo teorijos pagrindus. |
| Nobelio premija |
| Chemijos premija | Ekonomikos premija | Fizikos premija Fiziologijos ir medicinos premija | Literatūros premija | Taikos premija |
