Krūtinės ląsta
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Krūtinės ląsta (lot. thorax) – nupjauto kūgio formos, apsaugo gyvybiškai svarbius organus – širdį ir plaučius. Ją sudaro 25 kaulai: 12 porų (arba 24 kaulai) šonkaulių (costae) ir krūtinkaulis (sternum).
Krūtinės ląsta priklauso ašiniam skeletui.
Krūtinės ląstoje širdis ir plaučiai išsidėsto daugiau apatinėje ląstos dalyje. Dvylika porų šonkaulių lanku juosia krūtinės ląstą. Vienu galu šonkauliai tvirtinasi prie krūtinės slankstelių, o kitu – arba prie krūtinkaulio (pirmieji septyneri), arba prie kremzlinio šonkaulių lanko (iki dešimtojo), arba yra laisvi (du apatiniai). Krūtinės ląstą nuo pilvo ertmės skiria storas raumeninis kupolas – perdanga, arba diafragma.
Tarpšonkaulinius tarpus užpildo tarpšonkauliniai raumenys, kurie padeda kvėpuoti. Įkvepiant išoriniai tarpšonkauliniai raumenys pakelia šonkaulius, diafragma susitraukdama nusileidžia, krūtinės ertmė didėja, krūtinės ląstoje susidaro neigiamas slėgis. Tuomet oras srūva iš aplinkos pro nosies arba burnos ertmę ir pro kvėpuojamąją gerklę įsiurbiamas į plaučius. Iškvėpimo metu vidiniai tarpšonkauliniai raumenys nuleidžia šonkaulius, diafragma atsipalaiduoja ir pakyla, ląstos tūris sumažėja ir oras išstumiamas lauk.
Krūtinės ląstą iš vidaus iškloja krūtinplėvė, toliau pereinanti ant plaučių ir dengianti juos iš visų pusių. Dažna pleuros liga – jos uždegimas (pleuritas). Širdį gaubia panaši plėvė – širdiplėvė.
Kairysis ir dešinysis plaučiai užpildo didžiąją krūtinės ląstos dalį. Juos išraizgo įvairaus skersmens bronchai. Pagrindiniai bronchai atsišakoja nuo kvėpuojamosios gerklės (trachėjos). Jų šakos – tai skiltiniai bronchai, kurie kerojasi į segmentinius bronchus. Kiekvienas pastarųjų skyla į du smulkesnius bronchus. Tolydžio vis šakodamiesi ir smulkėdami, bronchai pereina į bronchioles, kurių sienelėje jau nebėra kremzlinio audinio. Bronchiolių tąsa – tai kvėpuojamieji takai, kurie baigiasi alveoliniais takais ir maišeliais. Trachėjos išsišakojimas iki alveolinių takų vadinamas bronchiniu medžiu, kurio pagrindinė funkcija,– kad srūvantis iš aplinkos oras tekėtų iki pat alveolių. Alveolių sieneles tankiai apraizgo smulkiausios kraujagyslės (kapiliarai). Pro šias sieneles nuolat vyksta dujų apykaita: deguonis iš įkvepiamo oro įsiurbiamas į kapiliarus, o medžiagų apykaitos metu susidaręs anglies dvideginis iš kapiliarų patenka į alveoles ir iškvepiant pašalinamas.
Širdis guli tarp abiejų plaučių, daugiau tarpuplaučio priekyje, tarp plaučius dengiančios krūtinplėvės (pleuros) lapelių. Kraujas iš organizmo (veninis) atkeliauja į dešiniąją jos pusę (dešinįjį prieširdį ir skilvelį), iš kurios yra išstumiamas į plaučius. Deguonimi prisotintas kraujas (arterinis) grįžta į kairiąją širdies pusę (kairįjį prieširdį bei skilvelį), o iš ten išstumiamas į stambiausią organizmo arteriją – aortą.
Krūtinės ląstoje be širdies ir plaučių yra dar ir stemplė, kuria maistas iš burnos ertmės patenka į skrandį, gulintį iškarto po diafragma. Tarpuplaučio priekinėje viršutinėje dalyje yra ir čiobrialiaukė, arba užkrūčio liauka, turinti didelės reikšmės imunitetui.
