Kazuistika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kazuistika (lot. casus - atvejis) - atskirų atvejų nagrinėjimas; smulkmeniškumas, pernelyg didelis detalumas; situaciniai išvedžiojimai.

Kazuizmas - situacija, kai atvejis (kazusas) aprašoma arba aptariama detaliai. Kazusai nagrinėjami filosofijoje (etika, moralės teorija), teologijoje, pasaulietinėje ir kanonų teisėje. Pavyzdžiui, kaip vertinti konkretų poelgį tam tikrų normų atžvilgiu arba per kokios nors teorijos prizmę.

Teisės evoliucijos metu pirmieji norminiai teisės aktai buvo itin kazuistiški, teisės normos nebuvo abstrahuotos nuo konkrečių įvykio, kurį sureguliuoti buvo siekiama, aplinkybių. Laikui bėgant teisinė technika tobulėjo, ir kazuistika ilgaainiui buvo išstumta ypač iš kodifikuotų teisės aktų, kuriuose teisinių kazuizmų nebeliko. Išimtis - religinė teisė (pvz., Islamo teisė), kurioje teisinės abstrakcijos lygmuo nėra itin aukštas.