Kankorėžis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kankorėžis (lot. conus, strobilus) – plikasėklių augalų žiedynas ir iš jo išaugęs vaisynas.
Kankorėžis susideda iš pagrindinės ašies ir prie jos prisitvirtinusių vyriškųjų ir moteriškųjų dauginimosi organų bei dengiamųjų žvynų. Vyriškieji kankorėžiai su daugeliu kuokelių, kurių kiekvienas su dviem dulkializdžiais. Moteriškieji kankorėžiai sudaryti iš daugelio spirališkai prie ašies išdėstytų vaislapėlių, kuriuose aiškiai skiriasi vidiniai – sėkliniai ir išoriniai – dengiamieji žvyneliai.
Jaunas kankorėžis dažniausiai būna žalias, o bręsdamas paruduoja, ašis ir sėkliniai žvynai sumedėja, vienas nuo kito nutolsta ir sėklos išbyra. Kai kurių augalų visas kankorėžis subyra, lieka tik ašis. Kadagio, kukmedžio sėkliniai žvynai yra sultingi.
Kankorėžius užpuola lapsukių šeimos drugys – kankorėžinis stagargraužis (Laspeyresia strobilella), kurio vikšras įsigraužia į kankorėžį ir graužia takus išilgai ašies, pažeisdamas žvynų pamatus ir sėklas. Tokie pažeisti kankorėžiai būna sakuoti, deformuoti, sėklos negali išbyrėti ir jos žūva. Kankorėžius aižo kryžiasnapiai, kurie lesa sėklas, nurenka kenkėjus.
