Juozas Eretas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juozas Eretas (vok.Jozeph Ehret, 1896 m. spalio 18 d. Bazelyje (Šveicarija) – 1984 m. kovo 13 d. Bazelyje) – lietuvių ir šveicarų mokslininkas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas ir garbės narys, literatūros istorikas ir pedagogas, publicistas, JAV lietuvių rašytojų sąjungos garbės narys, visuomenės veikėjas, Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) steigėjas ir pirmasis vadovas.
[taisyti] Biografija
Šveicaro J. Ereto likimą, jo viso gyvenimo veiklą Lietuvos labui lėmė lietuvis Mykolas Ašmys, vienas iš Klaipėdos krašto jaunųjų patriotų, gimęs 1891 m. Povilų kaime, Šilutės apskrityje. 1918 m. M. Ašmį netikėtai pakirto ispaniškas gripas. Mirties akivaizdoje M. Ašmys pasikvietė savo studijų draugą ir bendradarbį J. Eretą, nupiešė atgimstančios Lietuvos perspektyvas, išsakė troškimus ir paprašė jį pavaduoti, dirbant tėvynės labui. J. Eretas pažadėjo ir savo pažadą su kaupu tęsėjo.
J. Eretas gimė Bazelyje, ten pat baigė gimnaziją. Nuo 1915 m. studijavo germanistiką ir istoriją Fribūro, Bazelio ir Lozanos universitetuose. 1918 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją. M. Ašmio padedamas pradėjo mokytis lietuvių kalbos, susipažino su Fribūro universiteto studentais Stasiu Šalkauskiu, Kaziu Pakštu, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Kartu su M. Ašmiu leido informacinius biuletenius ir žurnalą „Litauen“.
1918 m. pradėjo dirbti Lietuvos informacijos biure Lozanoje. 1919 m. dirbo spaudos specialistu prie Lietuvos misijos Berne, išleido informacinį leidinį apie Lietuvą vokiečių ir prancūzų kalbomis. Tais pačiais metais Lietuvos atstovas Berne J. Purickis pakvietė J. Eretą darbuotis atstovybėje kaip spaudos atašė, o metų pabaigoje Lietuvos vyriausybė pakvietė dirbti Užsienio reikalų ministerijoje patarėju bei organizuoti informacijos tarnybas Lietuvoje.
1919 m. spalio 15 d. J. Eretas atvyko į Kauną, paskirtas užsienio reikalų ministro padėjėju spaudos reikalams. Čia įkūrė spaudos biurą (nuo 1920 m. pavasario – Informacijos departamentas) ir tapo jo direktoriumi. Užsienio reikalų viceministro pavedimu prie Informacijos departamento 1920 m. įsteigė Lietuvos telegramų agentūrą ELTA, iki 1922 m. vadovavo 14 jos skyrių Lietuvoje ir užsienyje.
1919–1922 m. pakviestas organizuoti Aukštųjų kursų Humanitarinį skyrių, kuriame vėliau dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą, o dramos studijoje – visuotinę literatūrą ir meno istoriją. Įkūrus Lietuvos universitetą, išrinktas Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriumi, vadovavo Visuotinės literatūros katedrai.
1922 m. J. Eretas gavo Lietuvos pilietybę, tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) nariu. Juozo Tumo-Vaižganto paskatintas atkūrė Motiejaus Valančiaus blaivybės draugiją, 1922 m. pradėjo leisti draugijos žurnalą „Sargyba“. Prisidėjo prie Lietuvos sporto lygos (LSL) įsteigimo, 1923 m. įsteigė ir redagavo lygos laikraštį „Sportas“, kartu su Karoliu Dineika įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją (LGSF), leido federacijos laikraštį „Jėga ir grožis“, padėjo įkurti vaikų laikraštėlį „Angelas sargas“, vėliau pavadintą „Žvaigždute“.
1923 m. profesorius išrinktas į Lietuvos II Seimą, Lietuvos katalikų mokslo akademijos nariu, yra visų šios akademijos suvažiavimų organizatorius. Tais pačiais metais įsteigė katalikišką kaimo jaunimo švietėjišką organizaciją „Pavasarininkai“, išrinktas valdybos pirmininku.
1925 m. J. Eretas vedė studentę Oną Jakaitytę ir nuo tol, norėdamas pabrėžti šeimos lietuviškumą, pasirašinėjo Ereto – Jakaičio pavarde. Šeima išaugino penkis vaikus: sūnų Juozą, filologą, dukras Aldoną, dramos aktorę, Laisvę, piešimo mokytoją, Birutę, tarnautoją, ir Juliją, mokytoją.
1927 m. drauge su kitais įkūrė „Pavasario“ liaudies universitetą, organizavo jubiliejinį pavasarininkų kongresą Kaune. J. Eretas buvo aktyvus Ateitininkų sąjungos narys, dalyvavo renginiuose, skaitė paskaitas, kartu su V. Mykolaičiu-Putinu organizavo studentų literatų būrelį „Šatrija“, o nuo 1932 m. buvo šio būrelio globėjas.
1930 m. išrinktas Teologijos-filosofijos žurnalo „Athenaeum“ redaktoriumi, nuo 1936 m. bendradarbiavo katalikų inteligentų leidžiamame dienraštyje „XX amžius“.
1940 m. uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, visa profesūra, taip pat ir J. Eretas, atleista. Su šeima apsigyveno žmonos tėviškėje Pakorbūdžių kaime, Sintautų valsčiuje, slapstėsi pas ūkininkus, kad nesuimtų. 1941 m. pasitraukė į Vokietiją, tačiau su šeima pateko į SS lagerius, iš kurių Šveicarijos vyriausybės pastangomis išvaduotas.
1941 m. kovo 22 d. su šeima atvyko į savo pirmąją tėvynę Šveicariją, apsigyveno gimtajame Bazelyje. Redagavo „Schweitzer Lexikon“ (1945 – 1948 m.) ir „Frauenlexikon“ (1953 – 1954 m.) baltų tautų skyrių, rašė į „Europe Acterna“ (1955 m.). Paskelbė straipsnių leidiniuose „Aidai“, „Draugas“, „Tėvynės sargas“, „Šaltinis“.
Tapęs Fribūro universiteto kancleriu, niekada nepamiršo savo antrosios tėvynės – Lietuvos, tęsė kovą už jos išlaisvinimą. 1996 m., minint 100-ąsias profesoriaus gimimo metines, šeimos nariai Vytauto Didžiojo universitetui padovanojo didelę dalį J. Ereto asmeninio archyvo: nuotraukų, knygų, laiškų.
[taisyti] Kūryba
Lietuvoje J. Eretas išleido „Lengvosios atletikos vadovėlį“ (kartu su K. Dineika), „Muštuką ir kumščiasvydį“, „Vokiečių literatūros istoriją“, studijas apie mistiką, H. Seuse (Suso), Eckehartą, Taulerį, J. V. Gėtę, „L. Rėzos santykiai su J. V. Gėte“, „Menas kalbėti“ ir kt.
Aktyviai dalyvavo Lietuvos ir užsienio spaudoje, parašė daug straipsnių ir studijų periodiniuose leidiniuose „Logos“, „Židinys“, „Soter“, „Naujojoji Romuva“, „Athenaeum“ (pastarąjį 1930 – 1938 m. redagavo).
Užsienyje parašė ir išleido trilogiją „Tremtis – prakeikimas ar uždavinys?“ (1964 m.), „Tremties lietuvis idėjų sūkuryje“ (1965 m.), „Mažosios tautos ir valstybės“ (1966 m.), monografijas apie S. Šalkauskį (1961 m.), K. Pakštą, Pranciškui Jurui skirtą „Valančiaus šviesa už marių“.
