Intelektinė nuosavybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Intelektinė nuosavybė (angl. intellectual property, pranc. propriété littéraire et artistique) – teisinis terminas, išreiškiantis idėją, kad nagrinėjamas klausimas susijęs su proto (intelekto, mąstymo, minties) produktu ir kartu, kad jis yra saugomas įstatymo, kaip ir bet kuri kita nuosavybės forma.

[taisyti] Reglamentavimas

Intelektinės nuosavybės režimą nustato intelektinės nuosavybės teisė. Tai teisės, kurios apima patentus, pramoninę nuosavybę, dizainą bei autorių teises, dar kitaip vadinamoji nematerialioji nuosavybė.

[taisyti] Reglamentavimo istorija

Tarybų Sąjungoje intelektinė nuosavybė buvo laikoma bendraliaudine, tačiau galiojo mokslo atradimų bei išradimų teisė. Jų autoriai gaudavo atitinkamus dokumentus. Nuo 1973 m. gegužės 27d. Tarybų Sąjungai prisijungus prie Berno konvencijos joje pradėjo galioti ir kopijavimo teisė, kurios įvedimu buvo imtasi suvaržymų draustos savilaidos literatūros kopijavimui bei vakarietiškų kūrinių platinimui. Intelektinė nuosavybė yra saugoma ir patentų sistema.

[taisyti] Kritika

Kai kurie kritikai atmeta terminą intelektinė nuosavybė. Pavyzdžiui, Ričardas Stalmanas teigia, kad šis terminas sistemingai iškreipia ir painioja kopijavimo teisės, patentų ir prekės ženklo įstatymus, kurie yra labai skirtingi ir beveik neturi nieko bendro.