Baltistika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Baltistika siauraja prasme – klasikinės kalbotyros atšaka, tirianti baltų kalbas bei literatūras, įskaitant žodinę tradiciją.

Istorinė lingvistika baltistikos srityje tiria baltų kalbų atsiradimą, jų vystymąsi, kaitą, bei išlikusį ir buvusį dialektų, kalbų giminingumą kitoms indoeuropiečių kalbinės grupės ir neindoeuropiečių kalboms. Tiria baltų žodžių kilmės bei jų raidos problemas (etimologija), o taip pat kalbos struktūrų kaitą bei bendrybes ir sąryšius su kitomis indoeuropiečių kalbinėmis grupėmis ir neindoeuropiečių kalbomis.

Pagrindinis baltistikos centras Lietuvoje yra Vilniaus universitetas. Kadangi lietuvių kalba indoeuropiečių kalbų kontekste turi nemažai archaiškų bruožų, tai baltistini tyrimai atliekami ir ten kur yra indoeuropeistika.

Žymų indėlį į baltistiką padarė pvž. Rusijos mokslininkai V.Toporovas, parašęs Prūsų kalbos etimologinio žodyno 1-5 t. bei O.Trubačiovas su juo išplėtojęs K. Būgos darbus – išsamiai ištyrę ir konstatavę Padneprės hidronimijos baltiškumą.

[taisyti] Žinomi Baltistai

• Kazimieras Jaunius
• Kazimieras Būga
• Jonas Kazlauskas
• Vytautas Mažiulis
• Algirdas Sabaliauskas
• Zigmas Zinkevičius
• Aleksandras Vanagas
• Augustas Šleicheris
• Ernstas Frenkelis
• Vladimiras Toporovas