Avarai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Avarai – Vidurinės Azijos, Vakarų Sibiro, Prieuralės ir Pavolgio klajoklių genčių sąjunga. VI a. pr.m.e avarai patraukė į vakarus ir nuo to laiko daug kartų minimi Bizantijos autorių (Prisko, Teofilakto Simokato, Menandro Protektoriaus, Jono Efesiečio ir kt.).
[taisyti] Istorija
VI a. istorikas Menandras Protektorius teigė, kad avarų kalba yra tokia pati kaip ir hunų, galbūt uigūrų tiurkų kalbos šaka, panašiai kaip šiuolaikinė čiuvašų, tiurkų bulgarų arba chazarų kalba. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad valdančioji avarų klasė buvo kilusi iš mongolų žuan žuanų[1], minimų kinų šaltiniuose, tačiau dauguma jų buvo tiurkai.
Praėjus maždaug amžiui po hunų imperijos žlugimo Altajuje pradėjo formuotis tiurkų valstybė ir tiurkai patraukė prie Aralo jūros, kur susidūrė su avarais. Tiurkų pastūmėti, avarai VI a. patraukė į vakarus, pakeliui nugalėjo ir su savim patraukė tiurkus uigūrus. Kurį laiką avarai apsistojo Volgos stepėse. Iš čia avarai puolė ir sumušė bei į savo genčių junginį įtraukė Bizantijos sąjungininkus sabirus, uturgurus ir katurgurus, gyvenusius Šiaurės Kaukaze. Europoje avarai pasirodė iš pradžių tarp Kaspijos ir Azovo, psiekę alanų gyvenamą kraštą. Dono srityje, Juodosios jūros pakrantėje, tarp Dniepro ir Dniestro kovojo su antais. Avarai bendradarbiauja su Bizantijos imperija, kuri juos samdo kovoti su slavais ir 588 m. įkurdina Dakijoje. 568 m. avarai padeda langobardams nugalėti Panonijos gepidus, o langobardams patraukus į Italiją užėmė jų paleistą Panoniją (dabartinė Vengrija).
Įsitvirtinę derlingoje Panonijoje avarai puldinėjo antus, iš to laikotarpio randama daug lobių – antai užkasinėjo savo turtą. Avarai užvaldė Dalmatiją, Bohemijos ir Moravijos čekus, dabartinę Austriją, vėliau taip pat Moldaviją ir Valakiją (dabartinė Rumunija). Nugalėtus bulgarus ir slavus panaudodami kaip bazę, avarai patraukė į Centrinę Europą. Avarai ne kartą siaubė Tiuringiją, Čekiją, Sileziją, slavų žemes prie Oderio ir Elbės. Avarų žygiams vadovavo haganas (chanas) Bajanas (mirė 603 m.), kuris išplėtė avarų valdžią nuo Juodosios jūros (avarams pasitraukus nuo Volgos) iki Elbės ir net pretendavo į Baltijos slavų valdymą. Panonijoje avarai gyveno 7 didelėse stovyklose, pasiskirstę savo valdomas sritis į 7 haganus, kuriems vadovavo 7 tarchanai.
Avarai dažniausiai kariavo nugalėtų genčių jėgomis. Nugalėtus vakarų ir pietų slavus avarai engė (Nestoras pasakoja, kad avarai slavų moteris ne tik prievartavo, bet ir važinėjo jomis, pasikinkę vietoje arklių ir jaučių) ir naudojo žygiams prieš frankus, Italijos langobardus, Bizantiją (617 m. iš ten parsivarė 270 tūkst. belaisvių). Avarai buvo persų sąjungininkai žygiuose prieš Bizantiją.
VII a. pradžioje avarų kaganatas ėmė silpti iš dalies dėl vidaus nesantaikos, bet taip pat ir dėl to, kad sustiprėjo bulgarai, serbai, kroatai, čekai ir moravai. Avarai vis labiau suslavėja, jų santykiai su slavai švelnėja, valdžia dažnai bepasireiškia tik mokesčių ėmimu. 623 m. sukilę vakariniai slavai sukūrė valstybę (Samo valstybė). VIII a. pabaigoje avarai įsitraukė į karą prieš Karolį Didįjį (791-796 m.), kurį pralaimėjo. Frankai užėmė jų sostinę - didžiąją Padunojės stovyklą su daugybe turto ir pavertė avarus savo vasalais, pradėjo skleisti tarp jų krikščionybę. 803 m. avarų kaganatas nustojo egzistuoti, avarai susiliejo su slavais ir nuo 826 m. jie nebeminimi. 886 m. Panonijoje įsikūrus vengrams avarai išvis išnyksta, palikdami tik vietovardžius ir keletą pylimų.
Šiuo metu avarų kalba (tiurkų ar Š.Kaukazo kalbinė grupė – tebediskutuojama) kalbinės grupės kalba apie 600 000 Dagestano (pietinė Rusija – prieškaukazė), bei truputis Azerbaidžano, Kalmukijos ir Turkijos gyventojų.
