Asfaltbetonis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Asfaltbetonis (dažnai tiesiog vadinamas asfaltu) - betonas, kurio rišamoji medžiaga yra bitumas. Naudojamas kelių, stovėjimo aikštelių, oro uostų kilimo ir tūpimo takų dangoms, kartais pramoninių pastatų grindims ar hidroizoliacijai.

Turinys 1 Mišinio ruošimas 2 Kelių klojimas 3 Istorija 4 Nuorodos

[taisyti] Mišinio ruošimas

Asfaltbetonio mišinį ruošia asfaltbetonio agregatas, kuriame mineralinės medžiagos išdžiovinamos, pakaitinamos iki reikiamos temperatūros, dozuojamos ir maišomos su bitumu.

Mišinį paprastai sudaro 3,5-9 % bitumo, skalda, smėlis, mineraliniai milteliai.

Mišinys skirstomas pagal klojamo mišinio temperatūrą - karštasis (>120 °C), šiltasis (>70 °C) ir šaltasis (>5 °C).

[taisyti] Kelių klojimas

Tiesiant kelius, naudojamas asfaltbetonio klotuvas - savaeigė ratinė ar vikšrinė mašina, savivarčiais atvežtą asfaltbetonį tolygiai paskirstanti ant paruošto pagrindo, išlyginanti ir šiek tiek sutankinanti. Būna sunkieji ir lengvieji asfaltbetonio klotuvai.

Klotuvas pakloja 2-3 sluoksnius ant skaldos, sutvirtinto žvyro ar betono. Apatiniai sluoksniai poringesni, viršutinis - tankesnis, į jį pridedama mineralinių miltelių. Dviračių ir pėsčiųjų takams klojamas vienas sluoksnis. Asfaltbetonis tankinamas plentvoliais, tankinant sukietėja, tampa stiprus, tankus, beveik nepraleidžia vandens.

[taisyti] Istorija

Jau VII-V a. pr.Kr. asfaltbetonio kelių danga naudota Babilonijoje, tačiau vėliau iki XIX a. vidurio nebenaudota. Lietuvoje pradėta naudoti XX a. 3-4 dešimtmečiais.^[1]

[taisyti] Nuorodos

1. ↑ Visuotinė lietuvių enciklopedja. - Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2002-. T. 2