Aramėjai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Aramėjai buvo semitų, pusiauklajoklių gyvykių augintojų tauta, kilusi ir gyvenusi aukštutinėje Mesopotamijoje ir Sirijoje. Aramėjai niekada neturėjo vieningos imperijos; jie buvo susiskirstę į Artimuosiuose Rytuose išsimėčiusias nepriklausomas karalystes. Nepaisant to aramėjų kalba ir kultūra išplito po visus Artimuosius Rytus ir toliau, daugiausia dėl masinių gyventojų perkėlimų, kuriuos vykdė didžiosios regiono imperijos, įskaitant Asiriją ir Babiloniją.

[taisyti] Kalba

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Aramėjų kalba.

Aramėjai kalbėjo aramėjų kalba, kuri buvo užrašoma šiek tiek modifikuota finikiečių abėcėle. Ši kalba kartu su hebrajų kalba, amonitų kalba ir dar keliomis kalbomis priklauso prie šiaurės vakarų semitų kalbų dialektų. Nuo VIII a. pr. m. e. aramėjų kalba ir raštas jau konkuravo su akadų kalba ir dantiraščiu Asirijoje, o vėliau išplito visame Oriente.