Žaltys (mitologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Žaltys – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju arba Aušliaviu.

Priskiriamas prie antgamtinių būtybių. Buvo manoma, kad tai protinga nemari būtybė. Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos. Žalčio totemo kultas išliko ir tada, kai juose buvo apgyvendintos vėlės. Įsigalint žemės ir vandens kultui, žalčiams buvo priskirti kai kurie Žemės ir Saulės atributai. Juos imta laikyti požemių valdovais, gyvulių gydytojais, teikiančiais gyvybę iš žemės. Be to žalčiai buvo vegetacinės jėgos ir vaisingumo, žemės derlingumo, saulės simbolis. Žalčiai viską žinojo ir viską mokėjo, rūpinosi žmonių ir namų gerove. Todėl žmonės žalčius laikė namie, maitino, aukojo jiems gaidžius, viščiukus. Vėlesniais laikais, atsirado ir žalčių vyriausiasis dievaitis Ragis. Žalčiai buvo glaudžiai siejami su vandeniu. Kadangi jie šliaužiojo per lietų, žmonės tikėjo, jog žalčiai susieti su tuo metu nesuprantamu jiems lijimo procesu.

Tautosakoje randami žalčių karalius ir karalienė, vainikuoti aukso vainiku su deimantiniu ragu. Dievas Patrimpas vaizduotas žalčiu su žmogaus galva, ant kurios uždėta karūna.

Gyvybės, energijos ir nemirtingumo simbolis. S – simbolizuoja žaltį arba gyvatę.