Ūla
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
-
- Tai straipsnis apie Lietuvos upę. Apie ežerą Varėnos rajone skaitykite straipsnyje Ūla (ežeras).
| Ūla | |
|---|---|
 |
|
| Ilgis | 84 km |
| Baseino plotas | 753 km² |
| Vidutinis debitas | 5,58 m³/s |
| Ištakos | Gardino sritis |
| Žiotys | Merkys |
| Šalys | Baltarusija, Lietuva |
Ūla – upė, tekanti per rytinį Dzūkijos nacionalinio parko (DNP) pakraštį, Merkio intakas. Ilgis 84 km (nac. parku teka 25 km). Upė teka šiaurės vakarų kryptimi.
Ištakos yra Pelesos apylinkėse. Aukštupyje teka pro Gudų girioje esančius kaimus – Dubičius, Rudnią, Zervynas, Žiūrus, o už jų įteka į Merkį. Gausu skardžių, kilpų, atodangų. Upėn suvirsta nemažai medžių. Nuo Dubičių iki Krokšlio teka kanalu. Netoli Rudnios prateka Ūlos ežerą (hidrologai nesutaria, prateka upė pro ežerą ar aplenkia jį). Už Zervynų upė veržiasi per supustytą kopų ruožą. Plaukiant link Žiūrų, kairiajame krante atsiveria Ūlos akis. Kiek žemiau Paūlių kaimo Ūla įteka į Merkį.
Turinys |
[taisyti] Slėnis
Žemiau Pauosupės beveik visą Ūlos slėnio plotą užima durpėta salpa, su slėnio pakraščiuose trykštančiais šaltiniais. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru slėniu su aukštais, nuolat yrančiais skardžiais. Vaizdingos atodangos atsidengia ir toliau: ties Žiūrais, Trakiškiais. Čia kunkuliuoja ir unikalus „Ūlos akies“ šaltinio ežerėlis. Nors slėnis toliau kiek praplatėja, vis dar išlieka aiškios terasos ir salpa. Žemupyje upė pasiekia moreninį pagrindą ir čia Ūlos dugne gausu akmenų. Į Merkį įteka prie Mardasavo.
Ūla teka pro Gudų girioje pasislėpusius etnografinius dzūkų kaimus: Zervynas, Mančiagirę, Žiūrus, Trakiškius ir Paūlius. Ūlos slėnyje nemažai ir akmens amžiaus stovyklaviečių.
[taisyti] Saugomi objektai ir gamta
Ūlos draustinis apima visą DNP teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį. Ūlos pakrantes pamėgo spalvingasis tulžys, gyvena žalvarnis, lėlys, ligutė, tetervinas. Pavasarį šilai pasipuošia mėlynomis vėjalandės šilagėlės taurėmis, vėliau žydi smiltyninis laibenis, Gorskio pūtelis, geltonus graižus kelia kalninė arnika, žydi penkialapis dobilas, raudonuoja tamsialapis skiautalūpis. Kiti saugomi augalai: žvilgančioji riestūnė, plačialapė klumpaitė, pelkinė uolaskėlė, žvilgančioji riestūnė, plikažiedis linlapis. Ūlos upėje gyvena saugotinos upinės nėgės.
Gamtos paminklais paskelbti Trakiškių kalvagūbris dešiniajame Ūlos krante ir „Ūlos akies“ versmė. Saugomi ir Ūlos skardžiai tarp Zervynų ir Mančiagirės. Be to, saugomi 25 medžiai: Zervynų ąžuolas ir 24 drevėtos pušys arba drevės – senosios bitininkystės reliktai.
Ūlos kairiojo intako Povilnio upelio aukštupyje yra Povilnio rezervatas (į pietryčius nuo Zervynų). Jame saugoma Povilnio upelio ištakos ir kanjoninio tipo slėnis, sufoziniai cirkai. Jame puikios gyvenimo sąlygos vandens ir miško paukščiams, savitos šaltinių sandaros su įvairiapuse samanų flora, eglynuose auga svogūninė dantažolė, virgininis varpenis, širdinė dviguonė ir kiti saugomi augalai.
[taisyti] Legendos
Pasakojama, kad Ūlos sužadėtinis buvęs pats iškiliausias Dzūkijos gražuolis Merkys.
Apie „Ūlos akį“ Juzė Pigagienė (g. 1912 m.) iš Žiūrų pasakojo taip: „Būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė...“
[taisyti] Turizmas
Ūla puikiai tinkanti vandens turizmui. Jos vanduo nuo gausių šaltinių šaltokas, tačiau kokia jos srovės jėga ir veržlumas, kilpų ir vingių gausumas. Plaukti ja gana įdomu ir sudėtinga: srauni tėkme, pilna posūkių, daugybė išvirtusių medžių.
[taisyti] Pavadinimo vartojimas
Spėjama, kad nuo upės pavadinimo kilęs ir Ūlos (žmogaus) vardas.
Upės pavadinimą panaudojo folkloro, dainų ir šokių kolektyvai, rankinio komanda, spaudos leidiniai, komercinės ir visuomeninės įmonės bei organizacijos.
