Šyva
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šyva arba Šiva (sanskritu: शिव, oficialioje IAST transliteracijoje: Śīva, „geradaris“, „atnešantis laimę“) – vienas populiariausių induizmo dievų.
Šyva yra vienas iš indų dievų trejybės, vadinamasis naikintojas. Kiti trejybės dievai Brahma ir Višnus yra laikomi atitinkamai kūrėju ir sergėtoju. Šyva – naikintojas ne blogąja prasme, jis yra blogio naikintojas, vaizduojamas teigiama prasme. Šyvos pasekėjai vadinami šyvistais. Šyvos buvimas trijuose asmenyse yra vadinamas Trimūrčiu.
Induizmo panteone Šyvos pati yra Parvatė. Pirmoji Šyvos pati buvo Satė, vėliau atgimusi kaip Uma, kuri atsidavė ilgai askezei ir Šyva ją vedė; tada ji tapo antrąja Šyvos pačia ir ją imta vadinti Parvate. Tačiau dažnai vartojami ir kiti žmonos vardai.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Šis dievas į dievų panteoną buvo įtrauktas pakankamai vėlai, 200 m. pr. m. e., nors jo kulto ištakos yra labai senos. Atspauduose, rastuose kasinėjant Indo upės slėnio miestus (2-3 tūkst. pr. m. e.), randami triveidės ir raguotos dievybės atvaizdai, kurį supa žvėrys ir kuriame galima įžvelgti Šyvos, kaip „žvėrių valdovo“ (Pašupati), prototipą. Daugelis Šyvos atributų buvo būdingi ir vedų laikų Rudrai. Vėliau, pagrindinis iš Rudros eufemistinių epitetų – Šyva, tapo pagrindiniu dievo vardu, o jo buvęs vardas Rudra – epitetu. Apie vėlyvąjį Šyvos pasirodymą induizmo panteone pasakojama ir mite apie Dakšos organizuotą aukojimą. Pagal vieną iš šio mito versijų (Mahabharata XII 283-4; Vaju-purana 30; Višnu-purana I 8, ir kt.) Šyvos neprileido prie aukojimo, kuriame dalyvavo dievai, bet vieną kartą, kai jo nepakvietė į Dakšos aukojimą, jis iš įniršio sunaikino auką ir sutiko atstatyti ją tik po to, kai jam bus garantuota pastovi aukos dalis.
Po ilgo Šyvos asimiliacijos proceso, jam buvo suteikti įvairių arijų ir ne arijų dievų bruožai (su jų kultais ir funkcijomis). Šie bruožai Šyvos atvaizde kartais prieštaringai persipina vienas su kitu ir atsispindi jo epitetuose. Šyva – „įtūžęs“ (Ugra) ir „gailestingas“ (Šambhu), laiko įsikūnijimas (Kala) ar vandens stichijos personifikacija (Džalamurti); jam aukojami žmonės (Mahabharata II 20), ir jis – demonų naikintojas, sunaikinęs viena strėle asurų tvirtovę Tripurą („Šatapadha-brahmana“ III 4, 4; Mahabharata VIII 24; Matsja-purana 125, 40; „Šiva-purana“ II 5). Šyvistų adeptams Šyva – aukščiausioji būtybė, įasmeninanti visatos kuriančiąsias ir naikinančiąsias jėgas: Mahadeva („didysis dievas“), Mahešvara („didysis viešpats“), Bhava („tas, kuris tampa“) ir t.t.
[taisyti] Apibūdinimas
Šyva dažniausiai yra vaizduojamas kaip šokių karalius (Nataradža). Į orgiją panašus šokis „tandava“ yra Šyvos kosminės energijos, reguliuojančios pasaulio tvarką, išraiška. Šį šokį Šyva atlieka kartu su savo žmona Devi ant užmušto asuros Apasmaro kūno (plg. su Dioniso kultu).
Pagal vieną iš puranų mitų, slibinas Šeša paliko Višnų ir daug metų atgailavo, kad patektų į Šyvos šokį. Pagal kitą mitą, Šyva pakerėjo 10 tūkst. jam priešiškai nusiteiksusių asketų. Pastarieji iš pradžių priešinosi ir sukūrė įniršusį tigrą, puolusį Šyvą, bet Šyva nudirė jam kailį ir pasidarė iš jo skraistę; jie užsiundė ant jo gyvatę ir antilopę, bet Šyva užsimetė gyvatę ant kaklo, kaip karolius, o antilopę negyvai suspaudė savo kairioje rankoje. Tada asketai ir visi dievai ėmė pripažinti Šyvos valdžią.
Kūrybinę Šyvos energiją įkūnija lingas – falas, akmens kolona besiremianti į jonę – moteriškumo simbolį. Šis atvaizdas plačiai paplitęs po visą Indiją ir laikomas pagrindiniu Šyvos kulto objektu. „Mahabharatoje“ (XIII 14, 33) išminčius Upamanju kalba, kad kūrinijos ženklas – ne lotosas (Lakšmi simbolis), ne čakra (Višnus), ne vadžra (Indra), bet lingas ir joni, ir todėl Šyva – aukščiausiasis dievas ir pasaulio kūrėjas. Pasak kito mito, ginčyjantis Brahmai ir Višnui apie tai, kurį iš jų reikėtų garbinti kaip kūrėją, prieš juos staiga pasirodė neapžvelgiamo dydžio ugininis lingas. Bandydami surasti jo galą ir pradžią, Višnus šerno pavidalu nusileido po žeme, o Brahma žąsies pavidalu pakilo į orą, bet nei vienas, nei kitas nepasiekė tikslo. Tada jie pripažino Šyvą, kaip didingiausią iš dievų („Linga-purana“ I 17; „Šiva-purana“ II 5; „Vaju-purana“ 55, 21-61). Panašus Šyvos kulto aspektas sutinkamas ir tikėjime apie jį, kaip apie dvilytę būtybę Ardhanarišvarą; iš dešinės – vyriška pusė, iš kairės – moteriška („Matsja-purana“ 260, 1-10 ir kt.).
Būdamas dievu-kūrėju, Šyva yra taip pat ir dievas-naikintojas; pagrinde šis jo aspektas pasireiškia aukščiausioje induizmo triadoje, kur jam skirtas pasaulio ir dievų sunaikinimo vaidmuo kiekvienos kalpos pabaigoje. Su tuo susiję įvairūs gąsdinantys Šyvos pavidalo ir kulto bruožai. Šyvos svitą sudaro pramadhi („kankintojai“), bhutos, vetalai ir pišačai – piktosios dvasios, gyvenančios kapinėse ir mintančios žmogiena. Dar labiau baisesnės būtybės, įkūnijančios Šyvos dvasios emanaciją: tūkstantgalvis ir tūkstantrankis Virabhadra, išleistas iš Šyvos burnos, kad sunaikintu Dakšos aukojimą; liūtagalvis Kartimukha, gimęs iš Šyvos pykčio, kad sunaikintų Rahų; Bhairava („baisusis“) – baidyklė su milžiniškomis iltimis, su gyvačių ir kaukolių vėriniu, kurį Šyva sukūrė iš savo kaktos, kad atkeršytų Brahmai. Pagal vieną iš mitų, Šyvą, užpykęs ant Brahmos, nukirto jam penktąją galvą, bet už tai buvo nubaustas amžinąja askeze. Kaip „didysis asketas“ (Mahajogina), Šyva vaizduojamas nuogas, kurio kūną dengia pelenai, su styrančiais plaukų kuokšais, su auskarais iš gyvačių ir kaukolių vėriniu ant kaklo, sėdintis ant tigro kailio ir pasinėręs į gilią meditaciją.
Viduryje Šyvos kaktos – trečioji akis, kuri atsirado po to, kai jo žmona Parvati, prisėlinusi iš nugaros uždengė jam rankomis abejas akis. Ši trečioji Šyvos akis turi ypatingą naikančią galią: jos ugnimi jis sudegino meilės dievą Kamą, kai šis bandė jį atitraukti nuo asketinių darbų. Šyvos plaukus dabina mėnulio pjautuvas, ir tarp jų prateka upė Ganga, kurią Šyva pasigavo, kai ji krito iš dangaus, kad ši neprispaustų savo vandenų svoriu ir nesunaikintų žemės. Nuo to laiko, kai dievai plakė pasaulinį vandenyną, Šyva išgėrė nuodų, vadinamų kalakuta ir galinčių apnuodyti ir sudeginti Visatą, jo kaklas tapo mėlynos spalvos, o kūną supa ugninis puslankis. Daugelyje Šyvos atvaizdų jis turi penkis (arba keturis) veidus ir keturias rankas. Rankose jis laiko tridantį (trišulą), mažą smėlio laikrodžio formos būgnelį (damarą), karo kirvį arba kuoką su kaukole prie pagrindo (khavangą), lanką (adžagavą), tinklą (pašu), antilopę ir t.t.
Su savo žmona, kuri turi daug vardų ir veidų (Devi, Parvati, Durga, Kali, Uma ir kt.), Šyva gyvena Kailaso viršūnėje. Jis turi du sūnus: karo dievą Skandą ir jo svitos (ganos) vedlį, į dramblį panašų Ganešą. Kinkomasis Šyvos gyvūnas (vahana) ir pastovus pagalbininkas – jautis Nandinas.
[taisyti] Šyvos vardai
Puranose yra išvardinti 1008 jo vardai, arba epitetai. Be anksčiau išvardintų, dažniausiai žinomi: Bhutešvara („bhutų šeimininkas“), Višvanatha („visų valdovas“), Gangadhara („nešantis Gangą“), Giriša („kalnų valdovas“), Džatadhara („nešiojantis kuokštus plaukų“), Išana („valdovas“), Išvara („šeimininkas“), Kapalmalinas („su girlianda iš kaukolių“), Mahešvara („didysis valdovas“), Nilakantha („mėlynakaklis“), Pančanana („penkiaveidis“), Sthanu („tvirtas“), Triločana („triakis“), Čandrašekhara („padabintas mėnuliu“), Hara („nunešantis“), Šankara („geradaris“), Tryambakam („triakis“) ir t.t.
[taisyti] Nuorodos
(anglų kalba)
