Ąžuolas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Quercus | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Paprastasis ąžuolas, glaustašakė forma (Quercus robur f.fastigiata) |
||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
|
Ąžuolas (lot. Quercus) – bukinių (Fagaceae) šeimos augalų gentis.
Gentyje yra apie 600 rūšių. Lietuvoje auga 2 savaiminės ir keletą introdukuotų rūšių:
- Šiaurinis ąžuolas (Quercus borealis)
- Pelkinis ąžuolas (Quercus palustris)
- Bekotis ąžuolas (Quercus petraea)
- Paprastasis ąžuolas (Quercus robur)
- Raudonasis ąžuolas (Quercus rubra)
Turinys |
[taisyti] Aprašymas
Vasarą žaliuojantys arba visada žaliuojantys medžiai, rečiau krūmai. Lapai skiautėti arba ištisiniai, dantytais ar lygiais kraštais. Kuokeliniai žiedai nusvirusiuose žirginiuose. Vaisius – vienasėklė gilė.
[taisyti] Paplitimas
Ąžuolų genties augalai auga Šiaurės Amerikoje, Meksikoje, Karibų salose, Centrinėje Amerikoje, Pietų Amerikoje tik Kolumbijoje, Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje.
[taisyti] Ąžuolai Lietuvoje
Ąžuolynai Lietuvoje sudaro 1,5% visų miškų ploto.
Jis laikomas stiprumo ir tvirtumo simboliu, medžiu-paminklu. Lietuvoje nuo amžių pagarbiai saugomas. Jau 1420 m. buvo uždrausta kirsti senus ąžuolus. Sodybas dažnai buvo stengiamasi apsodinti ąžuolais. Lietuvoje daugiau kaip 100 ąžuolų paskelbti gamtos paminklais. Jų aukštis siekia iki 30 m, skersmuo – iki 2,5 m.
Seniausias Lietuvoje augantis ąžuolas – Stelmužės ąžuolas (Zarasų rajonas). Didžiausias Lietuvoje ąžuolų parkas yra Kauno Ąžuolynas (Žaliakalnyje). Taip pat tai yra didžiausias miesto ąžuolynas Europoje), o didžiausia ąžuolų alėja – Smalininkuose.
Dionizo Poškos „Baublys“ muziejus įruoštas ąžuolo kamieno atpjovoje, kurios skersmuo 4,5 m, o amžius – 1000 metų.
[taisyti] Sudėtis
Ąžuolo žievėje yra rauginių medžiagų, susidariusių vykstant fenolinių junginių polimerizavimui. Paprastojo ąžuolo jaunų medelių žievėje jų yra 7-12%, kartais net iki 20%. Žievėje taip pat yra daug galo ir elago rūgščių, flavonoidų, pentozanų, pektino, būtinų raugų susidarymui. medienoje ir žievėje ąžuolas kaupia tanidų.
[taisyti] Vaistinės augalo savybės
Džiovintos ąžuolo žievės nuoviras tinka gerklės skalavimui uždegimo metu, pūliuojančių žaizdų gydymui. Gydo žievėje esančios rauginės medžiagos.
Vandeninis nuoviras – priešuždegiminė priemonė, skirta skalavimams, esant burnos ertmės, gerklės ir stemplės uždegimams. Didesnis nuoviro kiekis, patekęs į skrandį, sukelia vėmimą.
Žievės nuoviras naudojamas kompresams, vonioms. Jos pasižymi dezodoruojančiomis savybėmis, tinka nemaloniam burnos kvapui pašalinti.
[taisyti] Vaistinės žaliavos rinkimas
Ąžuolo žievė ruošiama anksti pavasarį (kovo-balandžio mėn) iki pasirodant lapams, vykstant sulčių tekėjimui. Žaliava renkama nuo jaunų medžių, kurių skersmuo 5-10 cm ir stambesnių medžio šakų. Daromi žiediniai įpjovimai kas 25-30 cm, po to 1-2 išilginiai pjūviai ir žievė lengvai atskiriama nuo medienos. Džiovinama džiovykloje 50-70 C temperatūroje. Vaistinė žaliava – išdžiūvę žievės gabalai, susisukę vamzdeliu arba griovelio formos, iki 30 cm ilgio, nestoresni kaip 6 mm.
Išorinis žievės paviršius yra lygus, šviesiai rusvas, matinis arba blizgantis, lengvai lūžtantis. Kvapas atsiranda tik mirkant vandenyje, skonis – laiškus, savotiškas.
