Sodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sodas − vaismedžiais ir uogakrūmiais apsodintas plotas.
Sodai auginami daugiausia vidutinių platumų ir subtropinio klimato juostose. Iš vaisinių augalų labiausiai paplitę alyvmedžiai, obelys, kriaušės ir slyvos.
[taisyti] Istorija
Sodus pradėta veisti Babilonijoje ir Asirijoje 3000 pr. m. e., Kinijoje 2000 pr. m. e., Romoje − mūsų eros pradžioje.
Feodaliniais laikais sodai paplito Europoje, ypač Prancūzijoje. XVII−XVIII a. sodai pradėjo sparčiai plėstis Nyderlanduose, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, XIX a. Vokietijoje.
[taisyti] Sodai Lietuvoje
Lietuvoje sodų pradžia − XIV a. XVI−XVIII a. didesnių sodų parkų turėjo dvarininkai ir vienuolynai.
Sodų raida paspartėjo XIX a. antroje pusėje, po baudžiavos panaikinimo. 1887 m. Lietuvoje buvo ~ 38 000 ha sodų.
Sodai labai nukentėjo per karus: 1918 m. pabaigoje jų liko ~ 25 000 ha (1 % visų žemės ūkio naudmenų), po II Pasaulinio karo − 17 000 ha.
Lietuvoje teorinės sodininkystės pradininku laikomas J. Strumila (1774−1847 m.). Jis prie Vilniaus įveisė didelį moksliškai tvarkomą sodą, parašė 3 tomų veikalą „Šiaurės sodai“, kuriame nušvietė kai kuriuos sodo augalų agrotechnikos klausimus, pateikė tų augalų rūšių ir veislių aprašymus.
Žymiausias Lietuvos sodo kultūrų selekcininkas I. Štaras (1905−1966 m.) sudarė didelį hibridinių sėjinukų fondą, išvedė 5 obelų veisles, 1 kriaušių, 3 juodųjų serbentų, 6 braškių veisles, ištyrė birželinį vyšnių ir trešnių akiavimo metodą.
