Serbų-kroatų kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Serbų-kroatų kalba (Српскохрватски/Srpskohrvatski) |
|
|---|---|
| Kalbama: | Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kroatijoje, Juodkalnijoje, ir kitur Balkanuose |
| Kalbančiųjų skaičius: | ~17 mln. kalba serbiškai, kroatiškai, bosniškai ir juodkalnietiškai |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | 44 |
| Kilmė: |
indoeuropiečių |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba: | - |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1: | sh (ginčijama) |
| ISO 639-2: | scr, scc |
| ISO 639-3: | hbs |
Serbų-kroatų kalba (Српскохрватски/Srpskohrvatski) – pietų slavų kalba, buvusi Balkanų regiono lingua franca. Šis terminas buvo naudotas apimti dabartinių serbų, kroatų, bosnių ir juodkalniečių kalbų (anksčiau dialektų) žodžius. Buvo oficialia Jugoslavijos SFR kalba. Dabar iš serbų-kroatų kalbos skilusiomis kalbomis šnekama Serbijoje, Kroatijoje, Juodkalnijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje. Buvo naudojama, tiek kirilica, tiek lotyniška abėcėlė. Dabar, serbų kalba dažniausiai naudoja kirilicą, o kroatų, bosnių ir juodkalniečių kalbos - lotyniškus rašmenis.
 |
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
