Nusikalstamumas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nusikalstamumas – visuomeninis reiškinys, procesas, kurį sudaro visuma baudžiamų veikų, padarytų tam tikroje teritorijoje per tam tikrą laikotarpį. Baudžiamasis įstatymas yra pagrindinis kriterijus, kuris leidžia atskirti nusikalstamas veikas nuo nenusikalstamų.
Nusikalstamumui būdingi tam tikri dėsningumai. Nusikalstamo elgesio rūšys ir standartai nėra atskirų nusikaltėlių auka.
Nusikalstamumas susideda iš dalių, elementų, kuriems būdinga tam tikra tarpusavio priklausomybė. Jis yra polistruktūrinis (turi daug struktūrų):
- Erdvės-laiko struktūra
- Veikų pavojingumo visuomenei laipsnis
- Nusikalstamumo kėsinimosi objektas
- Nusikaltėlio psichinis santykis su padaryta veika
- Nusikaltėlio asmenybės požymiai
Nusikalstamumas skirstomas į registruotą (žinomą) ir latentinį (nefiksuojamą, nematomą, paslėptą).
[taisyti] Literatūra
- Jurijus Bluvšteinas (atsakingasis redaktorius). Kriminologija. Vilnius: Pradai, 1994.