Identitetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Identitetas (lot. identitas buvimas) – tapatybė, žmogaus arba daikto savybių visuma, pagal kurią mes jį atskiriame nuo kitų.

[taisyti] Socialinis identitetas

Socialiniuose moksluose identitetas reiškia asmens savęs priskirimą tam tikrai grupei pagal jos specifinius požymius. Švedų mokslininko Eriksen žodžiais tariant identitetas tai „vidinis balsas, kuris sako 'tai yra tikrasis aš' “.

Nors identiteto sąvoka dažniausia naudojama vienaskaita, tačiau iš tikro identitetas, bent jau psichologine prasme, nėra vienalypis ir susideda iš įvairių kategorijų, kurioms žmogus save priskiria. Žmonių gali būti priskiriami arba patys save priskirti tautinėms, profesinėms, socialinėms-klasinėms, regioninėms arba vietinėms, partinėms-ideologinėms grupėms, identifikuoti save su valstybe, kasta, religinė bendruomenė ir daugybe kitais požymiais sudarytų grupių. Kuri iš šių grupių žmogui yra svarbiausia priklauso nuo jo paties. Vieni save visų pirma priskiria, pvz., lietuviams, kiti – šachmatininkams. Atskiri identiteto elementai taip pat gali būti skirtingos svarbos priklausomai nuo konteksto. Pvz., Lietuvoje esantis žmogus save labiau identifikuos su tam tikru miestu ar regionu, o išvykęs į užsienį – su Lietuva ar net Europa.

Nors kai kurie fiziologiniai bruožai kartais riboja identiteto kaitą, tačiau ji yra įmanoma, t.y. identitetas yra lemiamas socialinių, o ne fiziologinių veiksnių, todėl laikui bėgant gali keistis. Situacija, kai radikalių socialinių arba politinių pasikeitimų metu žmogus negali savęs identifikuoti su jokia socialine grupe vadinama „identiteto krize“.

Kai kurios teorijos, pvz., rasizmas arba nacionalizmas išskiria atskirus identiteto elementus kaip esminius (pvz., rasinį arba tautinį identitetą) arba svarbesnius už kitus.

Identiteto formavimosi tyrimai parodė, kad žmonės lygindami save su kitų socialinių grupių nariais, bando kategorizuoti ir išskirti save iš kitų grupių. Šie deferenciacijos, kategorizacijos ir savęs vertinimo procesai aprašyti klasikiniuose Tajfel eksperimentuose naudojant dirbtines eksperimentines grupes, Tajfel vadintas „minimaliomis grupėmis“ (minimal groups).

Socialinio identiteto reikšmė padidėja pasikeitimų metu, t.y. socialinis identitetas tampa ypač svarbiu, kai jam iškyla grėsmė. Šie pasikeitimai gali būti susiję su migracija, demografinės situacijos pokyčiais, industrailizacija ar kitais ekonominio pobūdžio pasikeitimais.

[taisyti] Tautinis identitetas ir jo kaita

Tautinio identiteto kaitos klausimu egzistuoja dvi griežtai priešingos pozicijos. Pagal vieną iš jų tautinis identitetas yra istoriškai nulemta asmens savybė, kurią jis įgauna gimdamas visam gyvenimui.

Dalis mokslininkų, pvz., Barth teigė, kad individai esant palankioms aplinkybėms gali keisti savo tautybę ir kartais tai daro, t.y. tautiškumas gali būti asmeninio pasirinkimo klausimas. Be to tautinis identitetas nėra stabilus, o kintantis ir prisitaikantis priklausomai nuo susidūrimų su kitomis tautinėmis grupėmis ir jų identitetu. Pagal šią versiją tautinis identitetas yra kolektyvinio pasirinkimo reikalas, istorinis projektas, kurį turi atnaujinti kiekviena karta atsižvelgdamas į savo poreikius ir aplinkybes. Tautinis identitetas yra praeities pasirinkimų rezultatas ir gali būti asmens keičiamas.

Pagal tarpinį variantą tautinis identitetas yra ir nėra kolektyvinio pasirinkimo reikalas. Kiekviena karta gali laisvai apibrėžti savo tautinį identitetą, bet tai priklauso nuo paveldimų identiteto elementų ir dėl to kaita yra ribota. Bendruomenė nėra tabula rasa, todėl istoriškai išsivysčiusios struktūros išlieka laikui bėgant ir riboja galimus pasirinkimus. Pagal šį požiūrį teigti, kad kiekviena karta yra visiškai laisva išnaujo apibrėžti kas yra jos identitetas, priklausomai nuo poreikių nekreipia pakankami dėmesio į faktą, kad pats poreikių formulavimas ir tų poreikių siekimo būdų priimtinumas yra veikiamas paveldėtų struktūrų.

Konkrečios tautos identitetas paprastai remiasi tam tikrais aiškiai apibrėžtais bruožais, kurie leidžia tą tautą išskirti iš kitų. Tokiais bruožais gali būti kalba, pilietybė, religija ir kt. arba įvairūs jų deriniai.

Lietuvių tautinį identitetą daugiausiai nagrinėjo kultūros antropologas Virginijus Savukynas. Jis parodė, jog tautinis identitetas yra tampriai susijęs su tuo, kaip įsivaizduojamas "kitas" - tautinės, religinės mažumos etc. Jis parodė, kad lenko įsivaizdavimas, jo stereotipai yra tampriai susijęs su lietuvių tautinio identiteto formavimusi. Dar XIX amžiaus viduryje lenkai buvo įsivaizduojami kaip "broliai", egzistavo tegiamas nusiteikimas jų atžvilgiu. Tačiau jau XIX amžiaus pabaigoje atsiranda neigiamas lenko stereotipas. Tai susiję lietuvių nacionalizmu ir noru atsiriboti nuo visko, kas buvo lenkiška. Kaip teigia V. Savukynas, XIX amžiuje suformuoti neigiami stereotipai išliko iki šių dienų (Virginijus Savukynas: Other in Society: Stereotypes and Identity).