Fiodoras Dostojevskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Fiodoras Michailovičius Dostojevskis (1821 m. lapkričio 11 d., Maskva – 1881 m. vasario 9 d., Sankt Peterburgas, Rusija) – vienas iš svarbiausių rusų rašytojų.

Turinys 1 Gyvenimo ir kūrybos kelias 1.1 Katorga ir tremtis 1.2 Gyvenimas po tremties 1.3 Gyvenimo pabaiga 2 Svarbiausi kūriniai

[taisyti] Gyvenimo ir kūrybos kelias

Gimė 1821 m. lapkričio 11 d. Maskvoje, vargšų ligoninės gydytojo šeimoje. Jo tėvas buvo kilęs iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (nuo Pinsko dabartinėje Baltarusijoje); save, atrodo, kartais pavadindavo lietuviu ^{[reikalinga citata]}. Po motinos mirties, būdamas penkiolikos metų, tėvo valia stojo į Peterburgo karo inžinerijos mokyklą. Ją baigęs metus tarnavo Rusijos valdžios įstaigose, o paskui atsidėjo literatūriniam darbui. 1845 m. parašė pirmąjį savo romaną „Vargšai žmonės“, laiškų forma pasakojantį apie skurdaus Peterburgo valdininkėlio didelę ir taurią meilę.

[taisyti] Katorga ir tremtis

1847 m. Dostojevskis suartėjo su socialistais – Peterburgo jaunimo grupe, kuri svarstė reformų atsilikusioje Rusijoje būtinybę, skaitė Vakarų Europos visuomenės reformatorių ir revoliucionierių raštus. Despotiškas carinės Rusijos režimas, išsigandęs Europoje tuo metu kilusios revoliucijų bangos, šią grupę įtarė rengiant sąmokslą. 1848 m. socialistai, su jais kartu ir Dostojevskis, buvo suimti ir po aštuonis mėnesius trukusio tardymo nuteisti sušaudyti. Šaltą 1849 m. gruodžio rytą būrelio nariai buvo nuvežti į Peterburgo Semionovo aikštę, sustatyti ant ešafoto, jiems užvilkti balti mirtininkų marškiniai, šventikas priėmė paskutinę išpažintį, kareiviai nutaikė šautuvus, bet staiga atšuoliavo pasiuntinys, atnešęs caro malonės raštą: sušaudymą pakeisti aštuoneriais metais katorgos ir tremties.

1849-1859 m. Dostojevskis praleido katorgoje ir tremtyje Sibire. Kaliniai gyveno susikimšę apirusiuose barakuose, su grandinėmis ant kojų, tvankumoje, apnikti parazitų, sunkiai dirbdami, neturėdami menkiausios galimybės pabūti vieni, pasimatyti su artimaisiais; buvo draudžiama skaityti ir rašyti. Tačiau pats jis teigė, kad Sibire jis pamatė „visą rusų liaudį“. 1854 m. katorgos režimas Dostojevskiui buvo palengvintas, pakeistas į tremtį; jis pagaliau galėjo skaityti ir rašyti.

[taisyti] Gyvenimas po tremties

1859 m. grįžęs į Peterburgą, Dostojevskis pasinėrė į literatūrą: leido žurnalus, parašė ir išspausdino romanus „Užrašai iš Mirusiųjų namų“ (1861), „Pažeminti ir nuskriaustieji“ (1861), „Užrašai iš pogrindžio“ (1864), „Nusikaltimas ir bausmė“ (1866).

Pasikeitė rašytojo pažiūros: jis įsitikino, kad socialistinės teorijos, revoliucinė prievarta negali pataisyti visuomenės ir žmogaus. Visą vėlesnį gyvenimą Dostojevskis liko ryžtingas revoliucijų priešininkas, konservatyvių, kartais net reakcingų pažiūrų. Tačiau Dostojevskio romanai, ypač žmogaus sielos gelmių meniniai atvaizdai, šias pažiūras daugsyk pranoksta.

1866 metais, stokodamas pinigų, pasirašė sutartį su vienu leidėjų: jeigu rašytojas iki tų metų lapkričio pirmos nepristatysiąs jam naujo dvylikos spaudos lankų (apie 300 puslapių) apimties romano, leidėjas devynerius metus galėsiąs be atlyginimo leisti visus naujai parašytus jo kūrinius. Iki sutarties termino likus tik mėnesiui romanas dar net nebuvo pradėtas; tada Dostojevskis pasisamdė pagalbininkę. Sutartis buvo įvykdyta. 1867 m. jis vedė Aną Snitkiną, kuri iki pat jo mirties liko jam patikima atrama, nešė šeimos buities naštą, tvarkė jo kūrybos leidimo reikalus.

[taisyti] Gyvenimo pabaiga

Rašytojas mirė Peterburge, įgijęs milžinišką autoritetą ir pripažinimą kaip rusų literatūros klasikas.

[taisyti] Svarbiausi kūriniai

• Nusikaltimas ir bausmė (1866)
• Idiotas (1868)
• Broliai Karamazovai (1880)
• Baltosios naktys
• Vargo žmonės
• Užrašai iš mirusiųjų namų
• Lošėjas
• Antrininkas
• Pažemintieji ir nuskriaustieji