Amen

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Amen (hebr. אָמֵן, tikra tiesa) – iš Senojo Testamento į Naująjį Testamentą perimta aklamacijos formulė, naudojama liturgijoje.

Vėliau šis žodis paplito ir islame, tapo įprastu žydų, krikščionių bei musulmonų maldose ir pamaldų metu.

[taisyti] Prasmė

Apytikslis vertimas – tikra tiesa, tebūnie taip, taip yra, „taip turi įvykti“. Amen išreiškiamas bendruomenės pritarimas kalbančiajam, maldai, palaiminimui. Paprastai tariamas kartu (balsu) tik žodinės liturgijos pabaigoje.

[taisyti] Tarimas

Žodžio tarimas įvairiose kalbose skiriasi. Labai paplitęs greta „amen“ ir „amin“ variantas, būdingas šiuolaikinei graikų, rusų bei arabų kalboms. Rečiau vartojami žodžio vertimai. Pavyzdžiui, Senajame Testamente graikų kalba (Septuaginta) randamas žodis „genoito“ vietoj įprasto „Amen“. Anglakalbių šalių masonai savo apeigose vietoj arba po "Amen" vartoja anglišką pasakymą so mote it be.

Induizmo religijoje „Om“ vaidina analogišką vaidmenį.