Vitus Beringas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vitus Jonasenas Beringas (Vitus Jonassen Bering, rusiškai taip pat Витус Ионассен Беринг arba Иван Иванович Беринг; g. 1681 rugpjūtį Horsense, Jutlandijoje – 1741 m. gruodžio 19 d. Komandoro salose) – danų keliautojas, tarnavęs Rusijos laivyne.
Rusijos laivyne tarnavo nuo 1703 metų Petrui I Kronštate sukūrus Rusijos laivyną. Šiaurės karo metu tarnavo Baltijos laivyne, 1710 – 1712 metais dalyvavo Rusijos – Turkijos karuose tarnaudamas Azovo laivyne. Vadovavo pirmosioms dviejoms Azijos šiaurės rytinę pakrantę tyrusioms Kamčiatkos ekspedicijoms (1725-1730 bei 1733-1741). Pirmosios ekspedicijos metu su A. Čirikovu apiplaukė Kamčiatkos pusiasalį, Čiukčių pusiasalio pietinį ir rytinį krantus. V. Beringas galutinai įrodė, kad Azija ir Šiaurės Amerika nesusijungia. 1730 m. grįžęs į Sankt Peterburgą V. Beringas pakeltas į kapitonus komandorus.
Antrosios ekspedicijos metu išplaukė dviem laivais, bet šie audrų metu išsiskyrė. A. Čirikovo laivas atrado Aleksandro salyną Aliaskoje. V. Beringas tyrė ir kartografavo Rusijos arktinę ir Ramiojo vandenyno pakrantes, Aliaskos pakrantę iki 69° šiaurės platumos, atrado Kodiako salą, keletą Aleutų salyno salų.
Antrosios ekspedicijos metu laivui sudužus prie vienos Komandoro salyno salų, čia žiemodamas keliautojas mirė (palaikai rasti tik 1991 metais, mirties priežastis nėra aiški), o sala vėliau pavadinta Beringo sala. Žiemos nepergyveno ir 18 jo komandos narių.
Jo vardu dar pavadinta Beringo jūra, sąsiauris tarp Azijos ir Šiaurės Amerikos (nors patį sąsiaurį dar 1648 m. atrado Semionas Dežniovas), ledynas Aliaskoje bei kyšulys Ochotsko jūroje, taip pat Beringo kultūra (eskimų kultūrinio vystymosi periodas).
