Vaidila
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vaidila (vok. Waideler, Waidler, Weidelotten ir kt.) – baltų dvasininkas, žynys. Galėjo būti ir moterys (žr. vaidilutė). Pirmą kartą minimas XVI a. Simono Grunau kronikoje. Tai bendruomenės pripažintas autoritetas, turintis gebėjimų ir patirtį vesti apeigas. Šaknis „vaid-“ reiškia „žinojimą“ (plg. slavų viedati).
Šiuolaikinis Romuvos vaidila – taip pat bendruomenės pripažintas autoritetas (nesvarbu ar vyras ar moteris), turintis gebėjimų ir patirtį vesti apeigas, gerai įsisąmoninęs jam skirtą misiją. Vaidila turi teisę savaip interpretuoti apeigos formą, tačiau privalo laikytis jos turinio, religjos ideologijos bei metų ir būties rato.
