Nata

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Natos

Muzikoje nata gali būti tam tikro dažnio garsas, kuriam duotas pavadinimas, arba grafinis simbolis, vaizduojantis tą garsą muzikos notacijoje ir kartais jo ilgį. Taip pat nata gali reikšti konkretų garsą muzikos kūrinyje, pavyzdžiui, galima sakyti „ketvirtoji „Dviejų gaidelių“ nata yra C“. Bendrasis ir konkretus natos apibrėžimas gali būti naudojami lygiagrečiai, todėl neretai galimi iš pažiūros gan dviprasmiški ar nelogiški sakiniai, pavyzdžiui, „Pirmosios dvi „Dviejų gaidelių“ natos yra ta pati nata“. Nata yra garso diskretizacija ir todėl naudojant natas pasidaro įmanoma muzikinė analizė.

[taisyti] Natų pavadinimai

[taisyti] Raidinė notacija

Raidinėje notacijoje natos yra žymimos pirmomis septyniomis lotyniškos abėcėlės raidėmis: A, B, C, D, E, F, G (garso dažnio didėjimo tvarka). Pavadinimai cikliškai kartojasi, todėl nata po G yra A (oktava aukštesnė už pirmąją A), ir seka taip kartojasi be galo. Natų pavadinimai yra naudojami kaip garsaeilis arba gama.

Kadangi diatoninėje muzikoje yra naudojama 12 garsų, septynioms pagrindinėms natoms gali būti taikomi alteracijos ženklai. Du pagrindiniai iš jų yra diezas (žymimas #) ir bemolis (žymimas b), atitinkamai pakeliantis ir sumažinantis natos reikšmę pustoniu. Naudojant šiuos du ženklus galima gauti likusias penkias natas, reikalingas užbaigti chromatinei gamai. Ženklas yra rašomas po natos pavadinimo, tad fa-diezas yra žymimas F#, o lia-bemolis – Ab.

Prie raidės gali būti prirašytas arabiškas skaičius, parodantis, kurioje oktavoje yra nata. Oktavos numeris didėja garsų aukštėjimo tvarka, pirmuoju garsu oktavoje yra laikomas C. Šiais laikais standartiniu dažniu yra laikoma nata A4, kurios dažnis yra fiksuotas ir lygus 440 Hz. Žemiausia nata daugumoje pianinų, remiantis šia sistema, yra A0.

[taisyti] Alternatyvūs pavadinimai

Rečiau pasitaikantis notacijos variantas yra kai vietoj simbolių # ir b yra naudojamos priesagos -is (žymi diezą) ir -es (arba tik -s) (žymi bemolį). Be to, kai kuriose šalyse naudojama raidė H, kuri atitinka B, o B savo ruožtu reiškia Bb.

[taisyti] Penklinė

Natos taip pat gali būti žymimos ant penklinės. Tokiu atveju natos aukštį išreiškia natos galvutės padėtis penklinėje, o natos išvaizdą nurodo jos ilgį. Jei natą reikia modifikuoti, diezo ir bemolio simboliai yra rašomi arba prieš keičiamą natą ir galioja iki takto pabaigos, arba pačioje penklinės pradžioje ir galioja visam kūriniui. Prie rakto parašytą modifikatorių galima anuliuoti specialiu ženklu ♮, kuris yra vadinamas bekaru.

ant pirmos pridetine linijos (do) po pirma penklines linijos(re) ant pirmos penklines linijos (mi) tarp 1 ir 2 penklines linijos (fa)

ir t.t. ant tarp ant tarp

[taisyti] Natų dažniai

Techniškai muzika gali būti kuriama bet kokio dažnio natomis, tačiau istoriškai susiklostė, kad vakarietiškoje muzikoje yra naudojamos tik dvylika pagrindinių natų ir visos kitos, nutolusios per sveiką oktavų skaičių nuo jų. Tarp visų natų ir pagrindinės (A4 = 440 Hz) yra tikslus matematinis ryšys, išreiškiamas formule

$f[Hz]= 440 \times 2^{n/12}$

kurioje n reiškia atstumą pustoniais tarp A4 ir ieškomosios natos. Reikia nepamiršti, kad jei ieškomas žemesnės nei A4 natos dažnis, n reikia imti neigiamą.

[taisyti] Natų pavadinimų istorija

Abėcėlės raidžių naudojimas žymėti natoms žinomas jau amžius. VI a. filosofas Boetijus naudojo pirmąsias penkiolika abėcėlės raidžių žymėti dviejų oktavų natoms, kurios tuo metu buvo naudojamos kurti muzikai. Nors ir nežinoma, ar tai buvo jo idėja, ar taip buvo įprasta jo laikais, tačiau šis natų žymėjimo metodas yra žinomas kaip Boetijaus notacija.

Ut queant laxis	Vertimas
Ut* queant laxis Resonare fibris Mira gestorum Famuli tuorum, Solve polluti Labii reatum, Sancte Iohannes.	Kad tarnai galėtų plačiai skambančiomis stygomis garsinti tavo nuostabius žygius, nuvalyk nusikaltusiojo suterštas lūpas, šventasis Jonai.

Iš to išsivystė kitas būdas, naudojantis pasikartojančias raides nuo A iki G, didžiąsias pirmajai oktavai, mažąsias antrajai ir dvigubas mažąsias trečiajai. Kai naudojamas diapazonas išsiplėtė viena nata žemiau, pirmoji garsaeilio nata buvo pažymėta graikiška raide Γ (gama), iš ko ir kilo dabartinis garsaeilio pavadinimas.

Likusios penkios chromatinės gamos natos buvo pridėtos palaipsniui, pradedant Bb, kuris buvo pasitelktas siekiant išvengti nedarnaus sąskambio B-D-F. Natūralioji B buvo žymima kaip gotiška „b“, o B bemolis – kaip lotyniška „b“. Iš to atsirado dabar naudojami bekaro ir bemolio ženklai (♮ ir b). Diezo ženklas # taip pat išsivystė iš „b“ raidės.

Vokietijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse ši evoliucija pasuko kitu keliu, ir iš gotiškosios „b“ ženklinimas pasikeitė į „H“, iš ko ir kilo alternatyvusis žymėjimo būdas.

Itališkoje notacijoje vietoj raidžių pavadinimų naudojami trumpi žodeliai: do (C), re (D), mi (E), fa (F), sol (G), la (A) ir si (B). Šiuos vardus natoms suteikė Gvidas Arecietis pagal pirmuosius septynis grigoriškojo choralo „Ut queant laxis“ posmelius (žr. lentelę dešinėje), tačiau šis aiškinimas nėra įrodytas.

Išnaša: *ut dėl skambumo pakeista do

Pagal kitą versiją, natų pavadinimai yra atsiradę iš arabų kalbos žodžių junginio durr mufassal − „atsikiri perlai“: durr − „perlai, muzikos gaidos“, o mufassal nusako taisyklingą perlų išdėstymą po du perlų vėrinyje^[1].