Justinas Pilyponis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Justinas Pilyponis (1907 m. lapkričio 24 d. – 1947 m. liepos 4 d.) – prozininkas, vienas nuotykinės ir detektyvinės lietuvių literatūros pradininkų.
Gimė Trakų apskrities Žiežmarių valsčiaus Kertauninkų kaime, mokėsi Kauno pirmojoje gimnazijoje, tačiau jos nebaigė. Nuo 1926 m. dirbo įvairiose Marijampolės, Kėdainių ir Kaišiadorių apskričių miškų urėdijose.
Antrojo pasaulinio karo metu gyveno Kaune, dirbdamas Miškų ūkio generalinėje direkcijoje; nuo 1944 m. rudens – Marcinkonių miškų urėdijoje ir Kėdainiuose vartotojų kooperacijos sistemoje. Mirė Kėdainiuose, kur ir palaidotas. Mirties priežastis – greitoji džiova.
[taisyti] Bibliografija
- „Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“ (1928 m.),
- „Klubas nepatenkintų žmonomis“ (1929 m.),
- „Juodoji kaukė“ (1929 m.),
- „Kamera 5 N“ (1930 m.),
- „Iš mano raisto“ (1930 m.),
- „Antrasis pasaulio tvanas“ (1930 – 1934 m.),
- „Amžinas Žydas Kaune“ (1934 m.),
- „Kaukolė žalsvame čemodane“ (1934 m.),
- „Kunigaikštis be praeities“ (1936 m.),
- „S.O.S. 123 oro eskadrilė“ (1936 m.),
- „Keturių brangakmenių grobikas“ (1937 m.),
- „Raudonosios komisarės meilė“ (1938 m.),
- „Vampyras iš Brijači pilies“ (1939 m.),
- „Paslaptingas svetys iš Indijos“ (1939 m.).
- „Maceikų kraujas“ (1939 m.).
