Aleksandras VI

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

**Aleksandras VI (Alexander VI) (214 popiežius)**


-
Gimimo vardas:	Roderic Llançol-Borja i Borja (katalon.), Rodrigo Borgia (it.)
Tautybė:
Išrinktas:	1492 m. rugpjūčio 11 d.
Baigė:	1503 m. rugpjūčio 8 d.
Gimimo data:	1431 m. sausio 1 d., Chativa, Valencija, Ispanija
Mirties data:	1503 m. rugpjūčio 8 d., Roma, Italija

Aleksandras VI (1431 m. sausio 1 d. Chativos miestelyje Valencijoje – 1503 m. rugpjūčio 18 d. Romoje) – 1492-1503 m. Katalikų Bažnyčios popiežius. Pasaulietiškas vardas Roderikas Lansolis, (pranc. Roderic Llançol vėliau Roderikas Bordžija (it. Rodrigo Borgia). Laikomas kontraversiškiausiu Renesanso epochos popiežiumi. Jo vardas tapo priežodžiu, nusakančiu smukusią to laikotarpio popiežių moralę. Turėjo daug nesantuokinių vaikų.

[taisyti] Biografija

Dėdei iš motinos pusės 1455 m. tapus popiežiumi Kalikstu III, pasirinko motinos pavardę. Išrinktas popiežiumi turėjo pasivadinti Aleksandru VI, nes Aleksandras V buvo antipopiežius.

Baigė teisę Bolonijos universitete. Dėdės remiamas 1456 m. tapo kardinolu ir popiežiaus legatu, 1457 m. Romos bažnyčios vicekancleriu ir popiežiaus kariuomenės vadu. 1500 m. suorganizavo kryžiaus žygį prieš turkus, jam paremti įvedė trimetę dešimtine. Išplėtė inkvizicijos teises, ypač Lombardijoje. Rėmė vienuolijų reformą 1494 m. Prancūzijoje, 1500 m. Vokietijoje, skatino misijas naujai atrastose žemėse, sutaikė Ispaniją su Portugalija, globojo mokslą ir meną.

Aleksandro VI pontifikatui būdingas nesąžiningumas, piktnaudžiavimas tarnyba, simonija, nepotizmas (ypač savo vaikų), amoralumas. Popiežiaus srityje stiprino savo valdžią. 1492 m. sūnų Čezarę paskyrė Valensijos vyskupu, kardinolu. Sūnui Chuanui atidavė Popiežiaus sričiai priklausiusią Benevento kunigaikštystę. Po Chuano nužudymo Aleksandras VI 1497 m. konsistorijoje viešai išpažino savo nuodėmes. ^[1]

[taisyti] Ištvirkavimai

Rodrigas jaunystėje buvo išvaizdus: aukštas, atletiškas, žvitrių akių. Amžininkų apibūdinamas kaip neatremiamas viliotojas. Moterys arba negalėjo, arba bijojo jam atsispirti. Dar prieš tapdamas popiežiumi spėjo susilaukti keturių vaikų. Manoma, kad jo dukra Lukrecija Bordžija santykiaudavo ir su savo tėvu, ir su savo broliu Čezare, tad iki šiol diskutuojama, kas jos vaiko tėvas.

Bordžija labai mėgo lėbauti su nuogomis šokėjomis. Kai tapo popiežiumi, jam ne visad užtekdavo laiko mišioms, tačiau niekad nepraleisdavo progos surengti pokylį savo apartamentuose kartu su prostitutėmis. Kiekvieną naktį dvidešimt penkios kurtizanės būdavo pasirengusios linksminti popiežių.

Štai kaip amžininkas aprašo vieną iš pokylių Vatikane:

„...penkiasdešimt merginų, ne paprastų, o iš tų, kurias vadiname kurtizanėmis, vakarieniavo. Po vakarienės jos šoko su tarnais ir svečiais, iš pradžių apsirengusios, vėliau nuogos... Ant grindų tarp kandeliabrų su degančiomis žvakėmis buvo išmėtyti kepti kaštainiai. Nuogos kurtizanės rinko juos šliaužiodamos keturpėsčios ir besiraitydamos tarp kandeliabrų it gyvatės. Paskui merginos visų akivaizdoje mylėjosi su tarnais ir svečiais...“

Popiežius, Lukrecija ir Čezarė apdovanodavo tuos, kurie mylėdavosi su prostitutėmis daugiausiai kartų. Anot pasakojimų, jis su sūnumi Čezare buvo įkalinęs ir seksualiai išnaudojo gražiausią Italijos jaunuolį. Vis dėlto Bordžija labiau linko į moteris. Negana to, kad laikė nuolat pasiruošusį prostitučių būrį, turėjo ir nuosavą haremą. Egzotiškų gražuolių jam parūpindavo sūnūs.